Salomėja Nėris „Namo“

Salomėja Nėris – XX a. pirmosios pusės lyrikė. Ankstyvesniuose rinkiniuose yra neoromantinei literatūrai būdingų bruožų. Vėlesnėje poezijoje kalbama apie būties trapumą, dramatiškai pasakojama apie žmogų karo metais. Čia nebelieka jaunystės naivumo, svajonių, meilės ar idealų paieškos. Eilėraščių rinkiniu „Prie didelio kelio“ namų netekusi poetė išreiškė savo paskutinį ir karščiausią norą sugrįžti į Lietuvą, į savo tėvynę.

Paskutinis poetės rinkinys „Prie didelio kelio“ suskirstytas į šešias dalis, kurių kiekviena pradedama liaudies dainų žodžiais. Šių savotiškų skyrių epigrafai nurodo viso skyriaus nuotaiką ir tematiką.

Pirmasis rinkinio „Prie didelio kelio“ skyrius prasideda žodžiais: „ Mes nesimatysim per daugel metelių, nesusirašysim margom gromatėlėm...“ Tai tarsi įamžina pirmąjį, jos sunkios kelionės, paliekant mylimus namus, etapą. Poetė jaučia, jog vėl pamatys mylimus kraštus ir veidus, jau nebe greit. Šiame, pirmajame, skyriuje yra eilėraštis „Namo“, parašytas Ufoje, tolimiausiame jos kelionės iš namų taške. Reikia nepamiršti, jog ji buvo kartu su savo sūnumi, Balandžiu. Tai savotiškai paaiškina pirmo posmo paskutinius žodžius: “Šiltą mažą rankelę spaudžiu savo delne“, tai gi tuo remiantis galima teigti, jog eilėraščio lyrinis „aš“ yra autorės atspindys. Taip pat pirmajame posme jaučiamas paslaptingumas: „Baltas rūkas jau kelias, ties tamsia pakalne“, neslepiamas šios vietos svetimumas eilėraščio lyriniam subjektui.

Antrasis posmelis aiškiai išreiškia eilėraščio žmogaus ir jį lydinčio vaiko pasiryžimą įveikti šį sunkų, tolimą, pavojų pilną kelią: „-Aš nakties nebijau.“

Trečiajame posmelyje eilėraščio žmones sušildo ir sustiprina prisiminimai apie namus. Čia matome keliauninkams artimą žmogų „tėtuką“, toks susitikimas tik paryškina eilėraščio žmonių ilgesį gimtiems namams.

Sekančiame posme tarsi įsiterpia abejonė: „Ar tikrai, mamutėle?“, ar sugrįžus jų kas lauks? Ar praūžus frontui dar stovės jų namai su tėtuku tarpdury? Ir štai eilėraščio žmogus tarsi nustoja vilties: „netikrai, netikrai...“ Jų tikslas pradeda rodytis nebepasiekiamas, lyg kokia svajonė: „Gęsta nuostabiai tyliai, tolimi vakarai...“

Penktasis posmelis atskleidžia kelionės sunkumus, o kartu ir keliauninkų buvimo vietą: „Šaltas vėjas Uralo, beria dulkėm akis...“ Ir vėl tyrą pasiryžimą kovoti, pasiekti gimtąjį židinį, drumsčia abejonė: „Ar tas kelias be galo? Ar be galo naktis?“ Tai tarsi kelia klausimą, ar jie neužsimojo per daug? Ar neatkando kąsnio, kurio nepajėgs sukramtyti?

Ir štai paskutiniame posmelyje išnyksta visi sunkumai, pamirštamas, net pats kelionės tikslas, lieka tik tyra ir karšta kaip saulė motinos meilė. Meilė, kurią pati gamta įdėjo motinos širdin: „Paukštė mažą paukštelį šildo plunksna švelnia...“ Čia eilėraščio žmogus ir jo vaikas sutapatinami su gamta, o šio visiško atsidavimo savo vaikui įspūdžiui sustiprinti  pakartojami pirmo posmelio pabaigoje girdėti žodžiai: „Šiltą mielą rankelę spaudžiu savo delne...“

Šis eilėraštis paprastas, o kartu ir labai gilus. Jis, kaip ir dauguma S.Nėries eilėraščių, turi užkoduotą žinią. Kaip kad pavasarį gandras ant savo sparnų parsinešą kielę, taip begalinis šio eilėraščio ilgesys nešasi karštą, degančią meilę, kuri nugalės visas kliūtis...

           438 žodžiai

T.T. 4^d

Vilkaviškio „Aušros“ gimnazija

          2009-10-19

Salomėja Nėris „Namo"
Salomėja Nėris - XX a. pirmosios pusės lyrikė. Ankstyvesniuose rinkiniuose yra neoromantinei literatūrai būdingų bruožų. Vėlesnėje poezijoje kalbama apie būties trapumą, dramatiškai pasakojama apie žmogų karo metais. Čia nebelieka jaunystės naivumo, svajonių, meilės ar idealų paieškos. Eilėraščių rinkiniu „Prie didelio kelio" namų netekusi poetė išreiškė savo paskutinį ir karščiausią norą sugrįžti į Lietuvą, į savo tėvynę.
Paskutinis poetės rinkinys „Prie didelio kelio" suskirstytas į šešias dalis, kurių kiekviena pradedama liaudies dainų žodžiais. Šių savotiškų skyrių epigrafai nurodo viso skyriaus nuotaiką ir tematiką.
Pirmasis rinkinio „Prie didelio kelio" skyrius prasideda žodžiais: „ Mes nesimatysim per daugel metelių, nesusirašysim margom gromatėlėm..." Tai tarsi įamžina pirmąjį, jos sunkios kelionės, paliekant mylimus namus, etapą. Poetė jaučia, jog vėl pamatys mylimus kraštus ir veidus, jau nebe greit. Šiame, pirmajame, skyriuje yra eilėraštis „Namo", parašytas Ufoje, tolimiausiame jos kelionės iš namų taške. Reikia nepamiršti, jog ji buvo kartu su savo sūnumi, Balandžiu. Tai savotiškai paaiškina pirmo posmo paskutinius žodžius: "Šiltą mažą rankelę spaudžiu savo delne", tai gi tuo remiantis galima teigti, jog eilėraščio lyrinis „aš" yra autorės atspindys. Taip pat pirmajame posme jaučiamas paslaptingumas: „Baltas rūkas jau kelias, ties tamsia pakalne", neslepiamas šios vietos svetimumas eilėraščio lyriniam subjektui.
Antrasis posmelis aiškiai išreiškia eilėraščio žmogaus ir jį lydinčio vaiko pasiryžimą įveikti šį sunkų, tolimą, pavojų pilną kelią: „-Aš nakties nebijau."
Trečiajame posmelyje eilėraščio žmones sušildo ir sustiprina prisiminimai apie namus. Čia matome keliauninkams artimą žmogų „tėtuką", toks susitikimas tik paryškina eilėraščio žmonių ilgesį gimtiems namams.
Sekančiame posme tarsi įsiterpia abejonė: „Ar tikrai, mamutėle?", ar sugrįžus jų kas lauks? Ar praūžus frontui dar stovės jų namai su tėtuku tarpdury? Ir štai eilėraščio žmogus tarsi nustoja vilties: „netikrai, netikrai..." Jų tikslas pradeda rodytis nebepasiekiamas, lyg kokia svajonė: „Gęsta nuostabiai tyliai, tolimi vakarai..."
Penktasis posmelis atskleidžia kelionės sunkumus, o kartu ir keliauninkų buvimo vietą: „Šaltas vėjas Uralo, beria dulkėm akis..." Ir vėl tyrą pasiryžimą kovoti, pasiekti gimtąjį židinį, drumsčia abejonė: „Ar tas kelias be galo? Ar be galo naktis?" Tai tarsi kelia klausimą, ar jie neužsimojo per daug? Ar neatkando kąsnio, kurio nepajėgs sukramtyti?
Ir štai paskutiniame posmelyje išnyksta visi sunkumai, pamirštamas, net pats kelionės tikslas, lieka tik tyra ir karšta kaip saulė motinos meilė. Meilė, kurią pati gamta įdėjo motinos širdin: „Paukštė mažą paukštelį šildo plunksna švelnia..." Čia eilėraščio žmogus ir jo vaikas sutapatinami su gamta, o šio visiško atsidavimo savo vaikui įspūdžiui sustiprinti pakartojami pirmo posmelio pabaigoje girdėti žodžiai: „Šiltą mielą rankelę spaudžiu savo delne..."
Šis eilėraštis paprastas, o kartu ir labai gilus. Jis, kaip ir dauguma S.Nėries eilėraščių, turi užkoduotą žinią. Kaip kad pavasarį gandras ant savo sparnų parsinešą kielę, taip begalinis šio eilėraščio ilgesys nešasi karštą, degančią meilę, kuri nugalės visas kliūtis...
438 žodžiai
T.T. 4d
Vilkaviškio „Aušros" gimnazija
2009-10-19